Visi mes esam netobuli žmonės, todėl netobulai prisiimame ir atsakomybę. Klasikinėje psichologijoje ši tema, ko gero, būtų nagrinėjama atskleidžiant, kas yra neurotikai ir psichopatai. Neurotikai prisiima per daug atsakomybės, o psichopatai jos vengia. Konfliktuodamas su pasauliu, neurotikas kaltins save, psichopatas – visus kitus. Pasamprotaukime, ką laimime ir ką pralaimime nukrypę nuo aukso vidurio ir kodėl šį vidurį vis dėlto reikėtų stengtis išlaikyti.
Prisiimdami per daug atsakomybės santykiuose su antrąja puse, rizikuojame tapti nelaimingi. Vengdami atsakomybės, partneriui tampame našta ir rizikuojame jo netekti.
Prisiimdami per daug atsakomybės darbe, rizikuojame perdegti. Vengdami atsakomybės, lengviau įgyjame priešų, apribojame karjeros galimybes.
Prisiimdami per daug atsakomybės augindami vaikus, rizikuojame, kad užaugę jie netaps savarankiški. Vengdami atsakomybės, rizikuojame, kad už mus ją prisiims vaikai. Taip pavogsime nerūpestingą jų vaikystę – pamatą, ant kurio bus statomas tolesnis vaikų gyvenimas. Pavogsime jų laimę.
Prisiimdami per daug atsakomybės santykiuose su visu pasauliu, rizikuojame, kad pasaulis pradės mumis naudotis. Vengdami atsakomybės, nesužinosime kas yra tikra, nuoširdi ir lygiavertė draugystė.
Liko išsiaiškinti, kaip suvokti ir išmokti sąmoningai kontroliuoti prisiimamos atsakomybės kiekį ir išlaikyti aukso vidurį. Deja, stebuklingos piliulės ir greito recepto nėra: kol keliausite savęs pažinimo keliu, kol save ugdysite, tol keisis ir tobulės atsakomybės balanso suvokimas.
